Spalio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelijos pasakojimas apie „du sūnus“ kiekvienam iš mūsų primins, kaip dažnai gyvenime esame pabuvoję ir vieno, ir kito sūnaus dalioje: paklusti Tėvo valiai, arba ne; ar ištarti „Taip“, bet elgtis priešingai. Pasirodo, kad viską sprendžia ne mūsų žodžiai, bet darbai. Būtent paskutinės akimirkos apsisprendimas dažniausiai yra tikriausias mūsų sielos veidrodis, atspindintis mūsų tikrąjį veidą.
Visai neseniai teko aplankyti ir pasižvalgyti po puikiai atnaujintą vienos parapijos internetinę svetainę Lietuvoje. Lankantis skyrelyje „Dvasininkai” yra paskyra „Dabar“ ir „Kunigavę“. Keistai nustebino prie kai kurių jau tos parapijos istorijoje kunigavusių pavardžių pridėta informacija: „Metė kunigystę.“ Vienaip ar kitaip ir kunigystės luome galima sutikti spalio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelijos pasakojimo sūnų, kuris pradžioje atsiliepė į Tėvo prašymą „Taip”, bet vėliau apsigalvojo...
Kunigystės pašaukimas yra Dievo dovana žmogui ir Bažnyčiai. Manau, nesuklysiu, kad išgirstume žymiai daugiau paliudijimų apie savo kunigystės kelią iš tų, kurie savu laiku išgirdę Dievo šauksmą atsiliepė pirmojo sūnaus žodžiais: „...„Nenoriu“, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti“ (Mt 21, 29), nes iš tiesų kunigystė iš pradžių yra siaubingai gąsdinanti pašaukimo malonė: „Nejau tai aš? Kodėl aš? Ar kas nors manęs klausys?“ Prisiminkime Mozę, kai pašauktas Dievo išvesti Izraelio tautą iš nelaisvės namų ilgai spyriojosi ir abejojo savo tinkamumu tokiam Dievo planui. Abejonės ir netikrumas yra dažnas kiekvieno žmogaus palydovas. Svarbiausia greit atpažinti visuose sunkumuose ir išbandymuose Dievo rankos vedimą, ja pasitikėti ir tada drąsiai veikti.
Palyginimas apie du sūnus primena ir mums, kad esame įpareigoti viena ar kita Dievo duota malone vykdyti Jo valią. Išlaikykime tobulą sąžinės klausą mūsų kasdienybės rūpesčiuose ir džiaugsmuose.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
